4Cs: From Conflict to Conviviality through Creativity and Culture
2023 Kovo 28 d.)
Apie projektą
Ketverius metus truksiančio projekto „4Cs: From Conflict to Conviviality through Creativity and Culture“ tikslas – ištirti, kaip menas, kultūra ir kūrybiškumas gali tapti galingu ištekliu, skatinančiu kritinį mąstymą apie besiformuojančius konfliktus. Tai galimybė ne tik apsvarstyti kūrybiškus šiandieninę Europą krečiančių neramumų sprendimo būdus, bet ir lavinti visuomenę ir jos narių kompetencijas.
Per partnerių šalis nusidrieksiančios projekto veiklos apims kūrybines dirbtuves, rezidencijas, tarpininkavimo laboratorijas, konferencijas, vasaros mokyklą, parodas, keliaujančių filmų programą. Pasitelkus kultūrą ir meną, šiuo projektu stengiamasi užkirsti kelią konfliktams ir paskatinti sugyvenimą, atliepti nūdienos socialines problemas ir ugdyti pagarbą kitoms kultūroms. Atsižvelgiant į platų bendradarbiaujančių šalių skaičių, jų kalbinę ir kultūrinę įvairovę, dalyviams tai bus galimybė įgyti naujų ir apsikeisti jau turimomis akademinėmis žiniomis bei praktiniais įgūdžiais.
Apie projekto lyderį iš Lietuvos
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija (NMK) yra smėlio kopų ir vandenų apsupta šiuolaikinio meno ir susitikimų vieta. Kolonija organizuoja tarptautinę menininkų rezidencijų programą, tarptautinę Nidos doktorantų mokyklą, vasaros parodas, kasmetinius inter-formato simpoziumus, kitus meno, edukacijos ir tyrimų projektus bei turi puikiai šioms veikloms pritaikytą infrastruktūrą. Mes siekiame kūrybiškai jungti akademinį ir ne akademinį švietimą, menines ir mokslines praktikas, sunkų darbą ir poilsį. Vieši pristatymai, parodos, radijo laidos ir publikacijos yra dažniausi mūsų projektų rezultatai.
NMK yra Vilniaus dailės akademijos padalinys, atidarytas 2011 m. Jis veikia visus metus ir kasmet sulaukia apie 700 lankytojų. 2,5 tūkstančių kvadratinių metrų patalpose gali vykti kūrybiniai seminarai, intensyvūs kursai, parodos, repeticijos, perklausos, kino peržiūros ir konferencijos.
NMK yra Kuršių nerijoje – pusiasalyje, kuris skiria Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Pusiasalis yra įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip vienas unikaliausių ir gražiausių kultūrinių peizažų Europoje. Šioje teritorijoje įkurtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Nida yra 50 km nuo Lietuvos uosto Klaipėdos ir 360 km nuo sostinės Vilniaus.
Interviu su Rasa Antanavičiūte, buvusia Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdančiąja direktore, šiuo metu dirbančia VšĮ „Vilniaus miesto muziejus“ ir Monika Kalinauskaite, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos administracijos direktore.
-
Kaip pradėjote bendradarbiavimą su šiais partneriais ir ruošėtės paraiškos teikimui?
Rasa: Rengiant paraiškas geografinė padėtis yra svarbi, šiame projekte, kur buvo gerokai daugiau partnerių, jie norėjo ir partnerio iš Rytų Europos. Per Vilniaus dailės akademijos prorektorių menui, Julijoną Urboną, jie susirado Nidos meno koloniją ir pakvietė prisijungti. Tada susitarę dėl principinių dalykų rašėme paraišką. Projekto metu ne su visais, bet su kai kuriais partneriais tikrai sėkmingai susipažinome. Labai naudingas projekto aspektas buvo apsikeitimas darbuotojais (angl. staff swaps). Tai buvo keturių ar penkių dienų stažuotės, kai projekto partneriai ar koordinatoriai galėjo važiuoti į partnerių instituciją, padedant įgyvendinti projekto veiklas ir taip pamatant, kaip veikia partnerio institucija. Kitas dalykas, kad partnerio atstovas galėjo važiuoti į dvi pasirinktas partnerių šalis, darant vizitus menininkų studijose ar parodose, taip susipažįstant su meno aktualijomis tose šalyse.
-
Projektas tęsis iki 2021-ųjų rudens, kurie momentai labiausiai įsiminė vykdant projektą?
Monika: Šis projektas prasidėjo dar 2017-ais ir tikrai yra ilga kelionė. 2020-ųjų vasarą atidarėme parodą „Šmėklų miškas“ – kuri yra kulminacinis projekto renginys iš mūsų pusės, kurį dar papildys vėliau išeisiantis parodos katalogas.
Man asmeniškai labai įsiminė 2020-ųjų pradžioje pristatytas elektroninis leidinys „Lūkuriuojant ant slenksčio“, kuriame buvo pristatoma to paties pavadinimo kūrybinių dirbtuvių, irgi vykusių projekto rėmuose, medžiaga. Leidinį sudaro jame dalyvavusių menininkų, kuratorių – tokių kaip Candice Hopkins, Eglė Budvytytė, Elin Már Øyen Vister ir kt. – tyrimų medžiaga ir tekstai, taip pat dirbtuvių dalyvių atsiliepimai. Tai gal ir neskamba kaip labiausiai jaudinantis formatas, bet būtent šiame leidinyje man atsiskleidė šio projekto – ir įvairių panašių iniciatyvų – prasmingumas. Tai įdomi, svarbi, ir specialiai surinkta medžiaga, nemokamai prieinama dviem kalbomis. Tai man padėjo įsijausti į bendro „4K: nuo konflikto iki konsensuso per kūrybiškumą ir kultūrą“ sumanymo išliekamąjį pobūdį.
-
Ar galite papasakoti daugiau apie pabėgėlių ir migrantų temą šiame projekte?
Monika: 2018 m. projekto rėmuose lietuvių ir anglų kalbomis išleista Vasilijaus Safronovo studija „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje“, apžvelgianti šio regiono istoriją kaip daugybės istorinių migracijų ir gyventojų grupių sankirtą. Manau, kad tai labai svarbus tyrimas ir leidinys ne tik humanitarinių mokslų, bet ir šiandieninio valstybingumo suvokimo kontekste – esame įpratę savo valstybę ir tautą įsivaizduoti kaip homogenišką darinį, pamiršdami, kiek patirčių ir įtakų dar neužfiksuota jos istorijoje.
Tačiau šiame projekte mums įdomu ir abstrakčiau gilintis į buvimą tarpinėse ir ribinėse būsenose ir taip sukuriamus kontekstus. Šios būsenos neretai patiriamos ne tik vidujai, bet ir fiziškai – pvz., dėl regioninių konfliktų, priverčiančių bėgti, laukti, patekti į visiškai svetimus kontekstus. Beveik visų projekte dalyvavusių menininkų šeimos yra palytėtos konfliktinių regionų istorijų, dauguma kūrėjų yra migrantų šeimų atžalos. Jie dirba su minėtomis temomis, nes nešiojasi priverstino persikėlimo (angl. displacement) palikimą – tai yra jų patirtyje.
Projekto veiklos nagrinėja, kokie yra kultūriniai pėdsakai šių istorijų, šių patyrimų, ir kaip tai gali peraugti į kažką kitokio: keistis, įkvėpti galbūt, net užgyti ir laiko tėkmėje. Šią vasarą turėjome vaizdo konferenciją su visais partneriais, kurios metu tapo labai akivaizdu, kad mes dirbame su tuo pačiu tikslu ir tematika, bet istorija, kurią pasirenkame papasakoti, labai skiriasi. Projekto metu bendradarbiavome su kuratoriumi iš Švedijos Rado Ištok, organizavusių menininkų rezidencijas ir kūrybines dirbtuves, tapusias pagrindu parodai „Šmėklų miškas“. Jis atrinko menininkus ir kūrinius, kurie gali supažindinti Lietuvos publiką su išvietinimo kontekstu ir problematika, su įvairiomis ją supančiomis istorijomis. Partneriai iš valstybių su įvairesnėmis populiacijomis turėjo daugiau vietinių istorijų ir akcentų, nuo kurių galėjo atsispirti. Mūsų visuomenė, kaip ir istorija, išlieka pakankamai homogeniška – bent jau išoriškai. Tačiau Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija toliau siekia gilintis ir ieškoti įdomių prieigų ir būdų, kaip pateikti šio projekto temą Lietuvos auditorijai.