Corpus – European network for performance practice

 Mokydamasi Amsterdame apie 2008 m. susipažinau su organizacijos „If I Can’t Dance“ veikla, o būtent ji yra „Corpus“ tinklo iniciatorė. Savo neįprastą pavadinimą ši organizacija pasiskolino iš anarchistės Emmos Goldman biografijos – pilna frazė, išvertus į lietuvių kalbą, skambėtų maždaug taip: „Nedalyvausiu jūsų revoliucijoje, jei neleisite man šokti“. „If I Can’t Dance“ organizuoja performanso festivalius, skaitymus, tyrimus, leidžia knygas, kitaip dirba su labai įdomiais menininkais bei rašytojais. Po kurio laiko susipažinau ir su šios organizacijos vadove Frédérique Bergholtz: atradome daug panašumų tarp mūsų organizacijų ir jų tikslų, nepaisant labai skirtingos institucinės jų sąrangos. Kaip tik tuo metu baiginėjosi pirmasis „Corpus“ projekto etapas ir traukėsi vienas iš partnerių, ir „If I Can’t Dance“ ieškojo būdų atnaujinti tinklą ir praplėsti projekto geografiją. Taigi tokia lėta įvykių seka lėmė mūsų bendradarbiavimo pradžią. 

Pagrindinis mūsų bendro projekto tikslas, kalbant organizaciniais terminais, buvo performanso meno prodiusavimas ir pasirodymų sklaida; performanso meną suprantant kaip hibridinę sritį, į kurią gali įeiti teatro, muzikos ar vizualaus meno kūrėjų, rašytojų, šiuolaikinio šokio choreografų ir šokėjų eksperimentai – performanso laukas yra labai platus, o patys kūriniai itin įvairūs. Rasti bendrą kalbą su partneriais pavyko gana lengvai ir abu projektai, kuriuos pasiūlė ŠMC, buvo patvirtinti labai greitai. Tad pirmuoju naujosios sudėties „Corpus“ tinklo prodiusuotu performansu tapo Niujorke gyvenančios lietuvės menininkės Kiros Novos (Ievos Misevičiūtės) scenai skirtas kūrinys „Liežuvio doktoratas“ („Tongue PhD“). Vėliau ŠMC prodiusavo kito Niujorko menininko eksperimentinio formato kūrinį – Michaelo Portnoy’aus performansą „Wrixling“. Šį performansą galima buvo pamatyti tik dalyvaujant individualiose sesijose, užsisakius jas svetainėje wrixling.com. Ryžtis užsisakyti tokią sesiją reikėjo drąsos, nes menininko humoras tikrai gan aštrus, kaip galima suprasti ir iš interneto svetainei sukurtų video vinječių. Kadangi performansas vyko pokalbio forma, likti pasyviu žiūrovu buvo tiesiog neįmanoma.  

Tai buvo „If I Can’t Dance“ ir kitų projekto partnerių, dalyvavusių ankstesniame projekto etape, nuopelnas – projekto struktūroje buvo numatyta galimybė finansuoti kūrinių pristatymą ne tik Europos Sąjungos šalyse. Projekto veikloje dalyvavo ir ją sekė meno institucijos iš JAV ir Pietų Amerikos, kurių suinteresuotumas vieną ar kitą kūrinį parodyti dar labiau motyvavo mus skirti laiką ir kitus resursus jų prodiusavimui. Svarbu paminėti, kad „Corpus“ projekto struktūra leido užtikrinti, kad kiekvienas naujas kūrinys būtų pristatomas daugiau nei kartą, nes su kiekvienu nauju projektu dirbo mažiausiai du „Corpus“ tinklo partneriai Europoje.  

Abu mūsų prodiusuoti performansai buvo labai stiprūs kūriniai. Jie nuskambėjo meno lauke ir tapo gera profesine patirtimi mums patiems – įsitikinome, kad daug ką galime ir sugebame, nemažai išmokome, galėjome pasverti skirtingus darbo metodus ir kryptis. Faktas, kad tai buvo tarptautinio projekto dalis, taip pat labai svarbus. Šiuolaikinio meno praktikos pasaulyje labai įvairios, todėl labai dažnai inspiracijų galima rasti žvalgantis plačiau. Vienas iš ŠMC tikslų yra kurti saitus tarp Lietuvos ir užsienio meno kontekstų, ir šia prasme tie metai, kai intensyviai dirbome su „Corpus“, labai įdomiai papildė kitas tarptautines iniciatyvas ir mūsų veiklų spektrą. 

Drauge su mano kolege šiame projekte, kuratore Monika Lipšic, įsitikinome, kad nereikia bijoti biurokratijos. Visas jos formas tenka perprasti su trupučiu pagalbos iš šalies, tačiau labai greitai atsiskleidžia jos nauda ir logika, daug kas ima dėliotis ne tik laiku, bet ir tarsi savaime. Projekto eigoje šiuo atžvilgiu labai padėjo tiek „Kūrybiškos Europos“ biuras, tiek projekto partneriai. Taip pat įsiminė tinklo partnerių derybos ir susitikimai – jų tvarkaraštis buvo griežtokas, o lūkesčiai gan aukšti, bet pati jų eiga buvo sklandi ir organiška. Ir dar vienas svarbus dalykas. Ko gero, tik teikdami ataskaitas supratome, kad ypač Lietuvoje esame linkę nuvertinti savo indėlį į projektą ir jo labui atliekamo savo darbo apimtis. Turėdami galimybę prodiusuoti ir finansuoti kažką, ką labai vertiname, patys dažnai dirbame itin daug ir pigiai ir kviečiame pigiai dirbti kitus (jei kviečiame apskritai, o ne stengiamės žūtbūt viską padaryti patys net tada, kai linksmo bendraminčių spiečiaus nebeužtenka ir išties būtų pats laikas kažkam prisiimti atsakomybę ar kreiptis į profesionalą); jų ir savo sąskaita taupome net ir tokio visapusiškai aprūpinto projekto lėšas. Tai nenaudinga ir pačiam projektui, nes arba persidirba nedidelė jo komanda, arba nukenčia, tarkime, jo sklaida ir žinomumas, jei ne pats kūrinys. Tad mokomės kartas nuo karto klupdami ir įsiveldami į nuotykius, kurių dauguma, laimei, ne tik savaime įdomūs, bet ir gerai baigiasi. Iki šiol jaučiu, kad šio projekto metu turėjome nemažai gerų patirčių ir progų ūgtelti savo profesijoje.