CreArt. Network of Cities for Artistic Creation

Projekto iniciatorius buvo Valjadolido miesto kultūros departamentas dar 2009-siais metais. Jie išsiuntė kvietimus į daugybę savivaldybių Europos Sąjungoje, orientuodamiesi į vidutinio miesto dydžius. Jų noras buvo apjungti mažesnius miestus šalyse. Kauno miestas gavęs kvietimą pasidalino informacija viešai, o aš sužinojęs apie tokią galimybę, susisiekiau su partneriais ir nuskirdau į Ispaniją. Į susitikimą atvyko dar keletas partnerių, su jais apsitarėme projekto gaires ir pradėjome paraiškos rašymo procesą, kuris užtruko beveik metus. Pirmuoju bandymu finansavimo negavome, bet gavome rekomendaciją, kad projektas geras, surinkome nemažai balų. Mums buvo pasiūlyta padidinti savo projektą keliais partneriais ir padidinti kai kurių pozicijų biudžetą. Atsižvelgdami į rekomendacijas mes šį projektą patobulinom ir gavome finansavimą pirmam penkių metų etapui. Po to 2017-ais metais teikti paraišką antram etapui buvo paprasčiau.  

Mūsų  įstaigos dalininkas yra Kauno miesto savivaldybė, mes esame Kauno menų inkubatorius. Gavę informaciją mes greitai sureagavome į kvietimą, investuodami savo lėšas į kelionę pas partnerius. Manau, jei nebūtume nuskridę į Ispaniją, tai ko gero, nebūtume prisijungę prie projekto. Iš patirties galiu pastebėti, jeigu būsimi partneriai nesugeba atvažiuoti susitikti akis į akį, tai ateityje bus sunku bendradarbiauti. Rašant ir administruojant projektą, reikia glaudaus bendradarbiavimo, todėl nuvykdami pas partnerius mes parodome savo profesionalų požiūrį.  

Buvo partnerių, kurie po pirmojo etapo pasikeitė, o likusi dalis buvo tie, kurie labai natūraliai rodė daugiau iniciatyvos: pagrindinis partneris Valjadolido miestas, Kaunas, Genuja, Lečė, Aveiras – toks buvo branduolys likusių miestų. Pasikeitimus lemia ir kultūriniai skirtumai, požiūriai, nes jų kultūroje ir mene yra labai skirtingų. Mes orientuojamės į tai, kad tai būtų pusiausvyra tarp skirtingų medijų. Žinoma, savivaldybės ir jų departamentai yra suvaržyti biurokratinių procesų, mūsų įstaiga gali greičiau reaguoti. Pavyzdžiui, situacija su virusu, kadangi mūsų įstaigoje nėra sudėtingų procesų, kai turi laukti patvirtinimų, tai tik karantinui pasibaigus gegužės 15-tą, nuo gegužės 18-tos mes galėjome vykdyti edukacijas pilnu tempu ir skelbti rezidencijas. Be to, savivaldybės, kurios projekte dalyvauja, dažniausiai bendradarbiauja su viešosiomis įstaigomis, o mes dažniausiai tą darbų ratą sukame patys, pasitelkdami kolegas iš kitų viešųjų įstaigų, pavyzdžiui, samdome menininkus edukacijoms, pagalbininkus rezidencijomis. Į komandą įtraukiame nuo savanorių iki apmokamų darbuotojų.  

Profesine prasme yra įdomu, nes yra labai daug galimybių. Kol nebuvo karantino, kelis kartus per metus važiuodavome į partnerių susitikimus ar renginius. Buvo įdomu visus susitikti, pabendrauti, pasidalinti naujienomis. Skirtinguose miestuose mums suorganizuodavo ir laisvalaikį: muziejų ar kultūrinių objektų lankymą į turistų rečiau lankomas vietas. Kalbant apie mūsų įstaigos siekius, rezidencijų organizavimas buvo viena iš svajonių, kad atvažiuotų menininkai ir kurtų čia Kaune, o mes juos pristatytume parodomis, kad būtų bendravimas ir mūsų menininkai išvažiuotų į kitas rezidencijas, Smagu, kad tokie mainai vyksta. Organizuodami edukacijas, mes kviečiamės profesionalus iš įvairiausių sričių: nuo keramikos ar stiklo iki teatro, orientacinio sporto ar gamtos pažinimo. Vasaros metu rengiame ir dienos stovyklom, kai vaikai pas mus būna visą darbo dieną. Be to, džiaugiamės, kad projekto sistema yra lanksti, jei kažkas nesiseka ar darai klaidų, visada gali pasimokyti ir keistis. 

Dažnai tenka išgirsti kitus sakant, kad žmonės nelanko galerijų ir nesidomi kultūra.  Manau, kad žmonės domisi, bet jie nežino, kaip tą kultūrą vartoti, jie kompleksuoja ar jaučiasi nejaukiai, todėl pradedame nuo vaikų ir vykdome kultūros edukacijos programas. Ateina vaikai į edukacijas galerijose, susitinka ir šnekasi su menininkas, o po to pritaiko tai savo gyvenime. Taip mes auklėjame būsimus kultūros vartotojus ir šia prasme veiklos tikrai džiugina. Lygiai tas pats su rezidencijom, kai menininkai pabuvę mūsų rezidencijose sugrįžta susitikti su mumis ar kolegomis, kartu padirbti. Su partneriais mes taip pat keičiamės menininkais, juos pristatome, suformuojam parodas, kurios apkeliauja kelis miestus. 

Kadangi mūsų finansavimas yra projektinis, mes visada turime sekti, kad mūsų idėjos nebūtų pasenusios. Turime visą laiką būti šiek tiek pasitempę, kad laikytume ranką ant pulso ir eitum į priekį, o ne stovėtum vietoje. Projekto administravimas vyksta visiškai kitais standartais nei vyko, pavyzdžiui, prieš penkiolika ar dvidešimt metų, kai aš jau rengdavau projektus. Dabar gali susidėlioti viską aiškiai ir skaidriai, turi išmokti vadybos įgūdžių. Beje, mokomės ir iš partnerių, pavyzdžiui, kaip būti diplomatiškai tarp skirtingų miestų ir skirtingų kultūrų.