Our Little Library

Pagrindinis projekto partneris, slovėnų leidykla „KUD Sodobnost International“, vykdė šį projektą savo šalyje dar prieš jam tampant tarptautiniu. Pagal kai kurias išleistas knygas vaikams jie rengdavo ir užduočių knygas. Tuomet leidyklos atstovai su užduočių knygomis važiuodavo po mokyklas ir bibliotekas bei supažindindavo mokytojus, bibliotekininkus, arba, kaip leidykla vadina, ambasadorius su paruošta medžiaga. Tuo buvo siekiama, kad ambasadoriai skaitytų su vaikais tas knygas, o paskui pagal jas kartu atliktų užduotis. Leidykla taip pat rengė daug papildomų veiklų, kurios skatino skaitymą. Laikui bėgant jie išaugo „marškinėlius“ savo šalyje ir nusprendė vystyti šį projektą tarptautiniu mastu.  

Iš pat pradžių buvo idėja įtraukti daugiau šalių, nes pirmojo pasikalbėjimo metu galimų partnerių sąraše buvo ir Islandija bei Didžioji Britanija. Tačiau tuo metu nepavyko atrasti leidyklų iš šių šalių, kurios norėtų įsitraukti į projektą, tad likome trise: Slovėnija, Lenkija ir Lietuva. Partneriu Lietuvoje tapo leidykla „Nieko rimto“, kurioje tuo metu dirbau. O kaip slovėnai mus surado? Manau, tiesiog internetu , nes „Nieko rimto“ yra viena didžiausių knygų vaikams leidyklų mūsų šalyje. Slovėnų leidykla kreipėsi su pasiūlymu dalyvauti projekte, leidyklai tokia galimybė buvo įdomi. Šis bendradarbiavimas buvo sėkmingas ir tęstinis, nes Lietuva dalyvavo ne tik pirmajame, bet ir antrajame projekte, iš viso nuo 2014-ųjų iki 2019-ųjų metų. Nors aš pats leidykloje jau nebedirbu, kiek žinau, bendradarbystė tarp leidyklų vyksta ir toliau. 

Bendradarbiavimas iš vidinės komunikacijos pusės tikrai buvo sklandus ir sėkmingas. Nepamenu atvejų, kad būtų kilę nesklandumų. Manau, tai pasiekti padėjo labai geras išankstinis planavimas. Jį įgyvendino pagrindinis partneris, kuris turėjo konkretų planą šiam projektui ir labai aiškiai jį iškomunikavo. Jiems pasitarnavo ir ankstesnė patirtis savo šalyje, todėl jie tiksliai apibrėžė, ką turės pasiekti kiekvienas partneris. Finansasavimas buvo padalintas lygiomis dalimis, dėl jo taip pat nekilo nesklandumų.  

Įgyvendinant šį projektą daugiausiai buvo išorinių iššūkių. Projekto idėja ir kilo iš problemos, kad tiek Slovėnijos, tiek Lietuvos rinkos yra pakankamai mažos, dėl to leidžiamų knygų tiražai nedideli, kyla spaudos kainos, brangsta knygos. Gal tik Lenkijos rinką tai liečia truputėlį mažiau, bet jie susiduria su skaitymo skatinimo problemomis. Todėl buvo galvojama kaip įtraukti vaikus į skaitymą. Didžiausias iššūkis turbūt ir buvo auditorijos pasiekimas bei plėtra. Šio projekto idėja buvo pasiekti vaikus per mokyklas, per bibliotekas, ten kur jie leidžia laiką.  

Bendradarbiaujant man smagiausia buvo tai, kad vykom vieni pas visus. Autoriai keliavo į visas šalis pristatyti knygų, nes viena iš projekto idėjų buvo mobilumo skatinimas, taip pat skirtingų šalių kultūrų pristatymas kitų šalių vaikams. Mes, projekto koordinatoriai, irgi keliavome į visas šalis, man teko lankytis Varšuvoje ir Liublianoje, o Vilniuje priėmėme kitų šalių koordinatorius. Kelionių metu vyko ir didesni tarpiniai aptarimai, strateginiai susitikimai, nors viso projekto metu aktyviai bendravome nuotoliniu būdu.  

Man atrodo, kad viską pavyko sėkmingai įgyvendinti. Žiūrint iš leidyklos „Nieko rimto“ ir lietuviškos perspektyvos, buvo išleista rečiau leidžiamų šalių autorių knygų. Pavyzdžiui, lietuvių kalba pasirodė pirmoji slovėnų knyga vaikams per nepriklausomybės metus. Kultūriniu aspektu tai svarbus pasiekimas. Vėliau ši knyga laimėjo reikšmingiausio metų vertimo apdovanojimą, tad leidybinis projekto aspektas buvo tikrai pavykęs. Užduočių knyga, kuri buvo išleista bendradarbiaujant visoms šalims, taip pat tapo sėkminga priemone mokyklose, kur lankėsi leidyklos „Nieko rimto“ atstovai. Leidykla didžiausią dėmesį skyrė tų metų Vilniaus knygų mugėms, kuriose buvo pristatomos knygos ir buvo galimybė  su skaitytojais susitikti atvykusiems slovėnų bei lenkų autoriams. Beje, labai sėkmingai pavyko orientacinis žaidimas Bernardinų sode „Kultūros nakties“ metu. Apibendrinant, veiklų ir būdų pasiekti tikslus buvo daug ir dauguma jų pasiteisino. 

Žvelgiant iš asmeninės perspektyvos, labai daug sužinojau apie Slovėnijos ir Lenkijos knygų leidybą ir situaciją šiose šalyse. Dalyvavimas projekte man padėjo iš vidaus pamatyti, kaip veikia kitos rinkos, taip pat pamatyti naujus bendradarbiavimo būdus. Turbūt kultūriškumas labiausiai ir įsiminė. Dalyvavimas „Kūrybiškos Europos“ programoje parodo, kaip kelios susivienijusios leidyklos gali pasiekti kur kas daugiau negu po vieną. Kiekviena šalis ir kiekviena leidykla susiduria su tam tikrais iššūkiais, kurie jie tarsi nubrėžia neperžengiamas ribas. Visgi, kai pavyksta susivienyti, tuomet iššūkiai sprendžiami visai kitaip, o ribos išnyksta ar bent prasiplečia. Manau, kad knygų leidybos ateitis Europoje nemaža dalimi susijusi su tarptautiniu bendradarbiavimu. Daugelis rinkų yra pakankamai mažos, jos turi savus dėsnius ir problemas, taip pat yra labai skirtingos. Bet norėtųsi tikėti, kad problemos nebus sprendžiamos tik nacionaliniu lygiu. Tikiuosi, kad bus bandoma pristatyti visą leidybinę ir kultūrinę įvairovę, vaikams parodant, kokios skirtingos būna kultūros ir kokios skirtingos gali būti knygos. Manau, kad tai labai svarbu visai Europai, o „Kūrybiškos Europos“ programos esmė ir yra tarptautinis bendradarbiavimas.