Playing Identities

Pagrindinis šio projekto partneris buvo Sienos universitetas Italijoje, taip pat projekte dalyvavo kitų šalių aukštosios mokyklos, kelias jų pažinojome iš teatro mokyklų tinklų, kurių narė yra LMTA. Mūsų pažintis su Sienos universitetu prasidėjo nuo dalyvavimo kartu nedideliame „Erasmus“ programos projekte, kuriame LMTA dalyvavo kaip asocijuota partnerė. Projektas vadinosi „Playing Identities: Acting, The Self and Society“. Tame projekte mes pasižymėjome, kaip patikimi partneriai, todėl vėliau Sienos universiteto atstovai atvyko į mūsų akademiją ir pasiūlė dalyvauti naujame projekte. Žinoma, turėjo reikšmės ir tai, kad Italijoje lietuvių teatras yra labai gerai žinomas, ypatingai Eimuntas Nekrošius, kuris tuo metu dėstė LMTA. 

Norėčiau pradėti nuo to, kas man pačiai patiko šiame projekte ir suteikė motyvacijos jį vykdyti. Visų pirma, tai ypatinga eksperimentinė šio projekto dvasia ir labai originali pagrindinė idėja (Europos identiteto esmė ir performatyvaus paveldo esmė, prasmė ir sąveika).  Svarbus klausimas taip pat buvo kiek LMTA dėstytojai ir studentai nori bei gali aktyviai dalyvauti šiame projekte (sudėtingas derinimas su reguliaraus studijų proceso užduotimis). Sulaukiau didžiulio susidomėjimo ir palaikymo, o ypač iš LMTA dėstytojo, režisieriaus Gintaro Varno. Trečias argumentas vykdyti projektą –  tai  projekto tęstinumo klausimas: tolesnės partnerystės galimybės ir pasiektų projekto rezultatų plėtra. Projekto manifestas ir pagrindinė idėja buvo šalių, tautų ir įvairių visuomenės mažumų grupių, teatrinių tradicijų sąveika ir analizė. Aš ir mano kolegos intuityviai jautėme, kad tai yra naujas nematerialaus teatro paveldo koncepcijos aktualizavimas. Dar vienas labai svarbus projekto aspektas, tuo metu dar visai naujas – tai buvo eksperimentinės auditorijos pritraukimas skaitmenizuota būdu, iš esmės, tai buvo naujas būdas pasiekti teatro žiūrovą. Projekto ilgokame pavadinime, kuris skamba kaip gerai užkoduota minklė ir su kurio vertimu teko gerokai pavargti,  taip pat minima kreolizacija, kuri čia suprantama kaip  kultūrų, problemų, skirtingų tradicijų teatro mokyklų ir teatro sąveikos rezultatas šiuolaikinėje Europoje, kitaip sakant užčiuopti Europos daugiakultūrišką tapatybę. Visas kūrybinis projekto procesas buvo stebimas ir analizuojamos Kento ir Sienos universitetų mokslininkų antropologiniu ir sociologiniu tyrimo aspektu. 

Projektas vyko keliais etapais, pirmasis buvo temos pasiūlymas, kuriame LMTA studentai buvo labai aktyvūs. Antrasis etapas buvo konkursas kūrėjams, kurie savo šalyse galėtų įgyvendinti atrinktas idėjas. Trečiasis etapas buvo kūrybinis darbas, buvo nuspręsta, kad vienos šalies režisierius dirbs su kitos šalies aktorių komanda. Barselonos režisierius su lietuvių aktorių komanda pasirinko identiteto temą, mūsų atrinktas režisierius Povilas Makauskas dirbo su Barselonos komanda nagrinėdami internetinės visuomenės temą. Kento universiteto spektaklyje buvo kalbama apie imigraciją ir emigraciją, aktualų klausimą jų šalyje, o Rumunijos mokykla analizavo mažo žmogaus ir korporacinių bendrovių santykį, apžvelgiant ekologijos ir globalizacijos problemas. Grįžtant prie mūsų temos apie identitetą, buvo atliktas didelis tiriamasis darbas, identitetas buvo nagrinėjamas lyčių problemos aspektu, siekiant aptarti tolerancijos trūkumo, diskriminacijos, žmogaus teisių ir socialinės atskirties problemas Lietuvoje. Režisieriaus Povilo Makausko, kuris dirbo su Barselonos komanda, darbas „Disconnection“ kalbėjo apie kartą užaugusią su kompiuteriniais žaidimais ir vienišumo problemą. Visi keturi spektakliai dalyvavo Sansepolcro tarptautinio teatro festivalio programoje. Vėliau, mūsų pačių iniciatyva, akademijos „Balkono teatre“ iš šių darbų buvo surengtas nedidelis festivalis: du spektaklius, anglų ir rumunų, parodėme dideliame ekrane, o Barselonos komandą atsivežėme į Lietuvą ir buvo parodytas spektaklis „Disconnection“.  

Projekto vadovas buvo Italijos universitetas, jie turi daug patirties, projektą tikrai puikiai valdė, bet su griežtomis instrukcijomis ir neturėdami sentimentų. Iš vienos pusės labai įdomu, kai projekto vadovas toks konkretus, bet iš kitos pusės, šiek tiek jautėsi kūrybiškumo stygius. Labai daug kas priklausė nuo projekto partnerių iniciatyvų. Motyvacijos mano institucijoje tikrai buvo daug, šiek tiek sudėtinga buvo tai, kad neturėjome patirties vykdyti tokios apimties projekto administravimo ir finansavimo prasme. Džiugu, kad Lietuvoje egzistuoja Lietuvos Kultūros Tarybos ko-finansavimo priemonė, nes mačiau, kad kitiems partneriams surasti ko-finansavimo pinigus buvo daug sudėtingiau. Šis projektas mums buvo didelė nauda: pasirengėme naujiems ir sudėtingesniems projektams, buvo labai didelė patirtis administracijai ir finansų skyriui.  

Trumpai tariant, tai buvo pasirengimas sudėtingesniems projektams, institucinių gebėjimų ugdymas. Gebėjimas dirbti, surasti sprendimus ir supratimą daugiakultūrėje terpėje. Tikrai labai įdomus iššūkis tiek kūrėjams, tiek administracijai. Be abejo, kūrėjams tai buvo dideli atradimai, kurie buvo sėkmingi tiek mūsų institucijai, tiek studijų proceso modernėjimui, nes daugelį aspektų buvo galima integruoti į pačią studijų programą.